Prieširdžių virpėjimas

Prieširdžių virpėjimas – tai širdies ritmo sutrikimas, viena dažniausių širdies patologijų. Tai ritmo sutrikimai, kuomet prieširdžiai ima susitraukinėti labai greitai ir neefektyviai. Plazdėjimo metu skilveliai susitraukinėja dažnai, bet reguliariai, virpėjimo – visiškai neritmiškai. Pagal trukmę ritmo sutrikimas gali būti priepuolinis (paroksizminis) ir lėtinis.

EPIDEMIOLOGIJA

Prieširdžių virpėjimas (PV) yra dažniausiai pasitaikantis ritmo sutrikimas: nuo 0,5 proc. jauniems iki daugiau kaip 6 proc. vyresniems kaip 80 metų pacientams. Prieširdžių virpėjimas (PV) nustatomas 34 proc. visų hospitalizuotų pacientų, varginamų širdies aritmijų. Prieširdžių virpėjimas labai padid- ina mirštamumo riziką, nes, Framinghamo tyrimo duomenimis, sukelia 23,5 proc. insultų per metus 80-89 amžiuje. Daugiau kaip 6 milijonai žmonių Europoje serga prieširdžių virpėjimu.

LIGOS PRIEŽASTYS IR EIGA

Prieširdžių virpėjimo metu, širdies prieširdžiai dirba chaotiškai, nėra normalios sistolės (susitraukimo); jie paprasčiausiai virpa, nėra jų raumens skaidulų sinchronijos. Prieširdžių susitraukimo dažnis virpėjimo metu būna 400 – 600 kartų per minutę. Natūralu, kad ne visi impulsai iš prieširdžių praleidžiami į skilvelius (skilveliai susitraukia normaliu, ar šiek tiek per greitu dažniu), todėl skilveliai susitraukia nereguliariai. Čiuopiant tokio žmogaus pulsą, ar klausant širdies, girdima/jaučiama neritmiška jos veikla.

Prieširdžių virpėjimo mechanizmas nėra visai aiškus. Manoma, kad prieširdžių virpėjimas kyla dėl re-entry tipo sujaudinimo prieširdžiuose. Sujaudinimo bangos plinta ratu apie tuščiąsias venas. Sujaudinimo banga, plintanti ratu, patekusi į skaidulas, dar neišėjusias iš refrakterinio periodo, toliau plinta jau nauju keliu – per išėjusias iš refrakterinio periodo skaidulas.

Gali sukelti:

  • įvairios širdies ligos: (pvz., miokarditai, perikarditai, širdies ydos, kardiomiopatijos ir kitos);
  • plaučių arterijos tromboembolija;
  • širdies operacijos;
  • skydliaukės ligos (pvz., tireotoksikozė);
  • kai kurie vaistai (pvz., beta adrenerginiai stimuliatoriai);
  • nuodingos medžiagos (smalkės, alkoholis);
  • emocinis ir fizinis stresas;
  • kitos, nežinomos priežastys.

PV gali būti paroksizminis (iki trijų parų nuo ritmo sutrikimo pradžios) ir lėtinis (ilgiau negu trys paros). Paroksizminis PV kartais būna ir sveikiems asmenims arba turintiems papildomų laidumo pluoštų (Kento, Džeimso, Maheimo). Paroksizminį PV gali išprovokuoti psichinė įtampa, alkoholis, besaikis rūkymas, fizinis persitempimas ir kt. Veiksniai.

Ūminis prieširdžių virpėjimas – iki 48 val., užsitęsęs – 48val – 7 dienos, persistuojantis – dugiau nei 7 dienos, ir lėtinis prieširdžių virpėjimas – atsparus vaistams, negrįžtamas, išliekantis visą gyvenimą.

Sergant prieširdžių virpėjimu dėl nereguliarios širdies veiklos kairiajame prieširdyje susidaro kraujo krešuliai, kurie gali nukeliauti į smegenis ir sukelti insultą. Insultas pažeidžia smegenis, sukelia psichinius ir funkcinius sutrikimus, mirtį. Sergant prieširdžių virpėjimu insulto rizika padidėja 5 kartus. Maždaug kas ketvirtas sergantis šiuo širdies ritmo sutrikimu patiria insultą Su prieširdžiu virpėjimu susijęs smegenų insultas būna gerokai sunkesnis nei kiti insultai. Todėl pacientams, sergantiems prieširdžių virpėjimu, yra ypač svarbu laiku pradėti antitrombozinį gydymą.

KLINIKA

Neritmiška širdies veikla, silpnumas, diskomforto pojūtis krūtinėje. Jei prieširdžių virpėjimas yra tachisistolinis ar bradisistolinis, pacientas gali prarasti sąmonę, gali prasidėti ūmus širdies nepakankamumas, lydimas dusulio, kraujo spaudimo sumažėjimo, net šoko ar mirties. Vis dėl to, dažniausiai, sutrikus ritmui, žmonės nieko nejaučia.

Kiekvienam žmogui ir ritmo sutrikimas yra individualus – vieniems ritmas trikinėja kartais – paroksizminis prieširdžių virpėjimas. Kiti nuolat gyvena su sutrikusiu ritmu (lėtinis prieširdžių virpėjimas).

DIAGNOSTIKA

Prieširdžių virpėjimas pirmiausia diagnozuojamas remiantis elektrokardiagramos (EKG) išvada. Prireikus gydytojas gali nukreipti pacientą atlikti širdies tyrimą ultragarsu (echoskopiją).

GYDYMAS

Dažniausiai naudojamos dvi gydymo taktikos: ritmo kontrolė (kai medikamentinėmis ir nemedikamentinėmis priemonėmis bandoma atkurti sinusinį ritmą) ir dažnio kontrolė (kai sinusinio ritmo atkurti netikslinga, o skiriama normalų širdies susitraukimo dažnį (ŠSD) palaikančių vaistų). Pirmumas dažniau teikiamas ritmo kontrolės taktikai, nes, agresyviai gydant PV, tikimasi sumažinti elektrinį ir anatominį prieširdžių remodeliavimąsi, nutraukti ilgalaikį antikoaguliantų vartojimą, sumažinti komplikacijų, tokių kaip insulto riziką ir kt.

Vienas pagrindinių tikslų gydant lėtiniu prieširdžių virpėjimu sergančius pacientus – užtikrinti tinkamą antikoaguliacijos kontrolę, kad būtų išvengta tromboembolinių komplikacijų, ypač galvos smegenų baseine. Pats efektyviausias gydymo būdas – gydymas antikoaguliantais. Daugeliu klinikinių tyrimų įrodytas geriamųjų antikoaguliantų (K vitamino antagonistų) veiksmingumas apsaugant nuo išeminio insulto sergančius prieširdžių virpėjimu.

PROFILAKTIKA

Norint išvengti prieširdžių virpėjimo atsiradimo, labai svarbi savalaikė gretutinių ligų diagnostika ir tinkamas gydymas.

Sekso prekės internetu