Didzioji_dilgele

Didžioji dilgėlė — Urtica dioica L.

Dilgėlinių (Urticaceae) šeimos daugiametis, su šakniastiebiu, 60 – 150 cm aukščio žolinis augalas, apaugęs paprastais ir dilginamaisiais plau­keliais. Stiebas stačias, keturbriaunis. Lapai priešiniai, pailgai kiaušiniški, beveik trikampiški, ilgomis nusmailėjusiomis viršūnėmis ir širdiškais arba apybukiais pamatais, dantyti, 8 – 17 cm ilgio ir 2 – 8 cm pločio. Žiedai vienalyčiai, žali, neryškūs, susitelkę į varpas arba šluoteles viršuninių lapų pažastyse. Kuokelinių žiedynų šakelės stačios, piestelinių vėliau nusvirusios. Vaisius – ovališkas arba kiaušiniškas, 1,2 – 1,5 cm ilgio riešutėlis. 1000 sėklų sveria 0,18 – 0,26 g.

Dauginasi sėklomis ir šakniastiebiais.

Žydi liepos – spalio mėn.

Auga panamėse, patvoriuose, miškuose, krūmuose, šiukšlynuose. Gausiai paplitusi visoje Lietuvoje.

Dilgėlės lapuose yra 19,7% proteinų, 3,6% riebalų, 15—18% pelenų, 22,3% celiuliozės (žydėjimo metu iki 30%), 7,4% beazotinių medžiagų, nedidelis kiekis cukraus, skruzdžių rūgšties, tanidų, glikozido urticino, 15—19% įvairių mineralinių medžiagų: daug kalcio (2,4—7,9%), kalio, natrio, magnio, geležies, silicio, sieros, chloro; vitaminų: C — 0,6%, K, B2, B3; protoporfirino, koproporfirino, citosterino, histamino, fermentų (oksidazės, peroksidazės, chlorofilazės), karotino (47,8—116 mg%, o jau­nuose augaluose iki 700 mg%), ksantofilo, ksantofilepoksido, violaksan- tino, 2—5% chlorofilo (jaunuose net iki 7%). Dilginamuose plaukeliuose yra lakaus beazotinio toksino, be to, yra skruzdžių, riebiųjų rūgščių ir pėdsakai alkaloidų.

Lapai (Folia Urticae) skinami žydėjimo metu (birželio – rugsėjo mėn.) su pirštinėmis, kad nesudilgintų rankų. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje arba ant aukšto. Lapų nereikia perdžiovinti. Iš 100 kg šviežios žaliavos gaunama 22 – 23 kg sausos.

Išdžiūvę lapai turi būti tamsiai žali, trapūs. Drėgmės juose gali būti ne daugiau kaip 14%, pajuodusių ar parudavusių lapų — ne daugiau kaip 5%, stiebų ir žiedynų — ne daugiau kaip 5%, smulkių ir sutrupė­jusių lapų (išbyrančių pro 3 mm diametro akučių rėtį) — ne daugiau kaip 10%, organinių priemaišų — ne daugiau kaip 2%, mineralinių—ne daugiau kaip 1 %.

Didžiosios dilgėlės preparatais gydoma mažakraujystė (padidina he­moglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje), odos ligos, nudegimai ir sunkiai gyjančios žaizdos, sąnarių ir nervų uždegimai, gimdos susirgimai, ypač sutrikus menstruacijoms klimakteriniame periode, reumatas, viduriavi­mas, be to, jie skatina šlapimo išsiskyrimą, stabdo kraujavimą.

Didžioji dilgėlė plačiai vartojama ir liaudies medicinoje: lapų mil­teliai kraujavimui sulaikyti, sultys — nuo džiovos, lapų arbata — geltligei ir hemorojui gydyti, taip pat kraujavimui iš vidaus organų stabdyti, karščiui mažinti, šaknys, virtos su cukrumi,— įsisenėjusiam kosuliui gy­dyti, o virti dilgėlės lapai su vynu arba medumi — nuo astmos. Plakantis šviežiomis dilgėlėmis gydomas reumatas. Šaknų nuoviras acte, lapų nuo­viras, ištraukos, šviežios sultys vartojamos galvai plauti, plaukų šak­nims stiprinti.

Jaunos dilgėlės tinka maistui gaminti. Jų mitybinė vertė prilygsta ankštiniams augalams.

Jau 200 metų žinoma dilgėlės pašarinė vertė: dilgėlėmis šeriamų karvių pienas riebesnis, paukščiai sparčiau auga ir greičiau riebėja, jų kiaušiniai stambesni.

Ilgi ir ploni į šilką panašūs dilgėlės plaušai, kurie sudaro 8—12% stiebų svorio, vartojami audinių, maišų gamybai, virvėms, špagatui vyti, tinklams megzti, o celiuliozės atliekos — popieriaus gamybai.

Iš šaknų gaminami geltoni, o iš lapų žali dažai, kurie vartojami konditerijoje, farmacijoje ir parfumerijoje.

Sekso prekės internetu