dirvinis_asiuklis_2

Dirvinis asiūklis — Eguisetum arvense L.

Asiūklinių (Eąuisetaceae) šeimos sporinis, žolinis augalas. Pavasari­niai— sporifikuojantieji — stiebai iki 20 (40) cm aukščio, 3—5 mm skersmens, šviesiai rudi arba rausvi, sultingi, dažniausiai su penkiomis, atokiai viena nuo kitos nutolusiomis piltuvėlio pavidalo makštimis. Makštys su 8—12 dantelių, kurie po 2—3 susiglaudę ir maždaug tokio ilgio, kaip makšties vamzdelis. Sporangių varpos iki 3,5 cm ilgio; var­pos ašis pilnavidurė. Vegetatyviniai stiebai išauga vėliau, iki 50 cm aukščio, 3 mm skersmens, su 6—19 išilginių briaunelių. Makštys 5— 12 mm ilgio, viršutinėje dalyje truputį atsiknojusios nuo stiebo; jų dan­teliai dukart trumpesni už vamzdelį, trikampiškai lancetiški, juosvi, su baltais kraštais. Šakos paprastai keturbriaunės arba penkiabriaunės (re­čiau šešiabriaunės), dažniausiai stačios, kartais šakotos. Makščių dan­teliai atsiknoję, trikampiški, nusmailėję.

Sporifikuoja balandžio – gegužės mėn.

Auga apydrėgnėse, ypač priesmėlio dirvose, taip pat nedirbamoje žemėje, padirviuose, panuovaliuose, pakelėse, dykvietėse, pievose ir kartais miškuose. Paplitęs visoje Lietuvos teritorijoje.

Liaudies medicinoje kartais vartojamas šiurkštusis asiūklis — E. hiemale L. ir miškinis asiūklis — E. silvaticum L.

Siurkščiojo asiūklo sporifikuojantieji ir vegetatyviniai stiebai vie­nodi, žali, išauga tuo pačiu metu, žiemoj antie j i, iki 6 mm diametro, nešakoti arba šakoti tik pamatinėje dalyje. Makštys iki 15 mm ilgio, glaudžiai prie stiebo prigludusios, jų pagrindas balsvas, viršūnė juosvai ruda arba juoda. Auga smėlinėse, žvyrinėse dirvose, pušynuose, viržy­nuose, šlaituose. Paplitęs visoje respublikoje mažomis grupėmis.

Miškinio asiūklio vegetatyviniai ir sporifikuojantieji stiebai išauga tuo pačiu laiku — pavasarį. Pastarieji, išbarstę sporas, pažaliuoja ir išsi­šakoja. Jų makštys per vidurį išsipūtusios, vamzdiškos, iki 25 mm ilgio (su danteliais). Vegetatyviniai stiebai menturiškai šakoti, su 10—18 briaunelių, makštys iki 15 mm ilgio, viršūnėje rausvai rudos, odiškos; danteliai po 3—4 susijungę į lancetiškas, bukas skiautes. Šakos ilgos, pakartotinai išsišakojusios, žemyn nusvirusios.

Dirvinio asiūklio žolėje yra 5% saponino ekvizetonino, alkaloidų: ekvizetino, nikotino, dimetilsulfono; flavonoidų: ekvizetrino, izokvercitrino ir 5-gliuzidliuteolino; 278 mg% vitamino C, 4,7 mg% karotino; obuolių, akonito ir oksalo rūgščių; apie 16% baltymų, iki 3,5% riebalų, rauginių, karčiųjų medžiagų, dervų ir iki 17% mineralinių medžiagų, kurių pagrindinę dalį sudaro silicis.

Vaistams vartojami vasariniai (vegetatyviniai) stiebai (Herba Equiseti arvense). Jie pjaunami visą vasarą prie pat žemės. Džiovinami gerai vėdinamoje, nuo saulės apsaugotoje patalpoje. Iš 100 kg šviežios žolės gaunama 20 – 22 kg sausos.

Džiovintoje žaliavoje drėgmės gali būti ne daugiau kaip 12%, stie­bų, trumpesnių negu 1 cm,— ne daugiau kaip 10%, organinių priemai­šų – ne daugiau kaip 5%, iš jų kitų asiūklių rūšių — ne daugiau kaip 4%, mineralinių priemaišų – ne daugiau kaip 0,5%.

Dirvinio asiūklio preparatai skatina šlapimo išsiskyrimą, jais gydomi šlapimtakių ir šlapimo pūslės uždegimai.

Liaudies medicinoje asiūklio arbata vartojama širdies ligoms, reu­matui, tuberkuliozei, kepenų ligoms, pleuritui gydyti, kraujavimui (gim­dos, hemorojaus) sulaikyti.

Jaunas sporines varputes ir šakniastiebių gumbelius liaudis kartais vartoja maistui.

Dirvinį asiūklį ėda dėmėtasis elnias, ondatros, vandeninės žiurkės. Jaunus sporinius stiebus lesa kurapkos, kurtiniai, tetervinai, jerubės.

Žole ir šienu su asiūkliais gali apsinuodyti avys, kiaulės, kartais arkliai.

Šiurkštusis asiūklis vartojamas kosuliui, reumatui gydyti, medžiui poliruoti, indams šveisti, metalui valyti, o miškinis — šlapimo išsiskyri­mui skatinti, medžiagai dažyti geltonai ruda spalva.

Sekso prekės internetu